Pluktinės krosnys ir jų gamyba

Pluktinės krosnys ir jų gamyba

Toliau tyrinėju Lietuviškos statybos istorija ir šį karta dalinuosi straipsniu apie iš molio plūktų krosnių statybą. Straipsnio tekstą redagavau minimaliai, tad jame daug senovinių, dabar jau nebevartojamų žodžių.

Prieš 150 – 200 m. atgal, iš plytų mūryta krosnis buvo išimtinai veik rete­nybė. Tokia plytinė krosnis tebuvo užtinkama tik klebonijose, dvarų rūmuose ir mieste, kuri vėliau pamažu skverbėsi į kaimus, išstumdama veik amžinai stovin­čias plūktines krosnis.

Daugelis to laikmečio žmonių plytinę mūrinę krosnį laikė prabangos dalyku, pinigų švaistymu, nes pasak jų tokios krosnys yra visai nepatvarios, greit trupą, aižėją ir irstą. Plūktinės gi, — jei iš gero molio pada­rytos, išsilaiko šimtus metų, ir pergyvena kartų kartas.

Į tokių krosnių gamybą buvo įdedama visoks liaudies sugebėjimas, prietarai bei medžiaga; tatai ardant jas, itin aišku ir pastebima. Krosnies statyba buvo laikoma kaime gyvenamo namo svarbiausiu veiksniu, kuris nereikalaudavo su­dėtingų meisterių, planuotojų, o tik patyrimo, darbo ir kantrybės.

Vieta

Krosniai – tiek kaimuose, tiek senuose vienkiemiuose vieta visada buvo skiriama gyvenamo namo kertė prie įeinamų į gryčią durų. Pečiaus kakta taikoma prieš langą, kad gaspadinė „puodų ne­sumaišytų“. Pečiaus išilginis vienas šonas priglaustas prie sienos, kurioje yra durys, o galas prie išilginės, kuris tankiausiai atitrauktas nuo jos per 10 – 20 cm, o yra ir net per vieną metrą su užupečiu. Taip kitoje vietoje padarytų krosnių nebuvo niekur matyti. Tik esant priemenėj padarytam pagal tą šoną pastatui maltuvei – kamarytei, pečiaus šonas, kurs glaudžiamas prie sienos, įkišamas į maltuvę, tam tyčia išplaunant sieną. Jau kertant gyvenamajam namui pamatus, numatyta krosniai vieta, ir išplaunama siena arba paliekama joje skylė įkišimui krosnies — pečiristo balkėms.

Pamatas

Numatytoj vietoj atmatuoja būsimos krosnies dydį, kuri seniau buvo nemaža ir užimdavo beveik ketvirtadalį gryčios, maždaug pustrečios — trys be čverties aršinos ilgio ir dvi pločio. Jos kampuose iškasa duobes apie 1 aršino gylio, primeta „šunagalvių“ (nedidelių) akmenų artipilnes ir užverčia didesnį padamantinį (pagrindinį) akmenį, kurį iki pusės apkasa žemėmis. Akmenis pa­renka lygius, kad laikytųsi ant jų balkių galai ir lygesniais gražesniais šonais būtų atsukti į vidų.

Ant akmenų deda skersinius balkius, apvalius arba storo rąsto pusiaskilius, kurių galus, kaip jau minėta, įkiša į sienoje padarytas skyles, o kitus ant ak­menų. Ant skersinių dar deda išilginį, kurį į skersinius įveria. Senesnės konstrukcijos krosnyse, kur vainiką neria pusapvalių – skeltų rąstų, sunėrimą dar už­kala ąžuoliniais kuolais. Vainikui rąstus parenka daugiausiai pušinius: jie ilgiau nesupūsta ir kinivarpos neėda. Išilginiuos rąstuos išpjauna langą – apie 1 aršinio pločio. Tai pečeliaus anga. Toliau ant skersinių rąstų guldo arti suglaustų vie­nus prie kito eilę apvalių rastelių — eglinių, pušinių arba jei yra storų apalkų. Iš visų pusių tokį paaukštinimą apkaišo akmenimis, tik paliekant pečeliaus angą. Tarpuakmenius užkrečia moliu.

Molis

Parenka geriausią koks tik yra: kad būtų neakmenuotas, neturėtų „vopninių“ akmenėlių ir neperdaug riebus. Geriausias tai toks, kuris žemėse lai­kosi „grūdeliais ir turi baltai šlyninių priemaišų. Jeigu arti nėra gero molio, tai jo važiuoja net 2—3 km ir iš ten jį vežasi. Tokio molio dėl pečių kai kurie kaimai turėjo net specialias molduobes: tai tyčia paliktas viso kaimo plo­telis ir iš jo kaimas kam reikia veždavosi molį. Kito kaimo žmonėms molio duo­davo labai retai, užtai reikėdavo vaišinti. Tokios molduobės daugiausiai būdavo kur galulaukėse, ganyklose arba kieno nors rėžy. Kaimas duodavo už tą rėžį atmainą — kokią skersinę, pievos gabalėlį ir t. t. Moliui vienam pečiui duobę kasa daugiausiai 2 x 3 m ilgio ir viršutinį molio sluoksnį, kuris daugiausiai maišytas su smėliu arba juodžemiu, numeta į šalį, o kitą kuris jau molis „geras“, meta į vežimus ir veža namo.

Namie molį supila vidun grįčion pro langą ir ten krūvoj laiko kokią porą dienų. Kad molis nesudžiūtų, apmeta šiaudais. Tuoj iš duobės nepabrinkęs mo­lis pečiui nelabai tinka — nepatvarus, aižėja, reikia, kad jis „atsidustų“ ir „pašustų“. Šviežią tuoj iš duobės molį gali plūkti tik iki pečiaus laito, o toliau reikia jau kad būtų „pašutęs”. Molį veža vežėčiose ir kad per galus jis neišbirėtų, už­deda „lenteles“. Pečiui ūkiškam „kaip reikia“ atveža iki 10 – 12 vežimų molio.

Pečius

Viralinės išardymo darbai Jono Šinkūno sodyboje, prieš perkeliant ją į Rokiškio muziejaus Liaudies buities skyrių po atviru dangumi -XIX a. valstiečio sodybą. Užfiksuota krosnis nugriovus pastatą. Ši viralinė 8,75 m. ilgio ir 5,40 m. pločio, skirta šakniavaisiams laikyti. Pastatas dviejų patalpų – priemenės ir viralinės. Priemenėj stovi girnos, įvairūs buitiniai reikmenys. Plačios vienvėrės durys veda į viralinę, kur kairėj pusėj stovi plūktinis pečius. Šalia pečiaus įrengta duobė-aruodas.

Pasiruošimas

Suvežus molį ir padirbus pečiovietę, ruošiasi pačiam plūkimui. Pečių plūkia daugiausiai paprašyta talka, giminės arba kaimynai, trys – keturi vyrai, o jeigu nori greit, t. y. tą pačią dieną padaryti, tai 5—6. Samdyt nesamdo. Pečiui plūkti į talką paprašymas laikomas artima bičiulystė ir todėl neretai, kuris nepaprašytas pyksta, o paprašytasis ir buvęs talkoj laikomas na­mų draugu. Pečiaus įplūkimo diena laikoma svarbiausia diena ir čia be „lais­tymų“ jau neapseinama.

Dieną prieš susirenkant talkai šeimininkas priruošta kad viskas būtų „po rankai“ susirenka, susiskolina plūkimo „šlėgas“, kurių kiekvienam kaime vis po keletą būdavo, o jeigu trūksta, tai ir jas pasidaro. Paima eglinį arba juodalksnini 10 – 15 cm storio rastelį, suplauna 35 – 40 cm ilgumu ir vieną galą dvišaliai nusmailina – nuaštrina, kitą palieka apvalų. Paskiau per 15 – 20 cm nuo stor­galio išgręžia skyles ir įkala kotus. Kotus kala taip, kad aptašymai lygiuotusi su kotu. Kada „šlėgos“ jau gatavos, susirenka ir prisitaiko „atspirkas“ ir „pa­ramsčius“. Tai daugiausiai patarnauja maltuvės, priemenės bei kitos durys bei įvairūs lentgaliai ir įvairaus ilgio rasteliai „paramsčiai“. Susiieško ir atsiveža „kiaulę“, kurios negavus kartais važiuoja ir į kitus kaimus. Niekur gi ne­gaunant, dirbasi, bet vėliau jos jau nebeardo, o palieka reikalui. ,.Kiaulė” kartais perkeliauna net kelis kaimus, o kai kada nuklysta net ir į kitą parapiją.

Kiaulę padaro taip: paima daugiausiai seno didelio rato ratlankį, jį perplauna pusiau, kad susidarytų du pusračiai, iš kurių vienas truputį apie 8 cm aukštesnis. Vė­liau paimama rastelio šmotas perskeliama pusiau ir galuose norimo pečiaus vi­daus platumo išgręžia skyles, į kurias įkiša pusračių galus, kas sudaro lanką. Tai ir gatava „kiaulė“. Tuos du pusračiu sustato norimo pečiaus (vidaus) ilgu­mo atstume ir iš visų pusių apkloja (išskyrus apačią) reikalingo ilgio lentelėmis, apalkomis arba pagaliais. Vėliau susiranda du kastuvu, kirvį, keletą klynų, ir viską susidėję „po ranka“, laukia rytdienos.

Pečiaus plūkymas

Susirinkus talkininkams, paprastai pastato po „kvorterką“ (t. y. kokią bonką degtinės) ir pavalgę imasi darbo. Ant pagaminto pečiristo deda sluogsnelį išilginių šiaudų skersai rastelius, kad molis nebyrėtų pečeliun, sustato iš visų pusių atspirkas, atremia jas į žemę arba į šieną atatinkamais spyriais, užkala klynais, kad laikytų gana tvirtai ir pradeda. Bent du vyrai meta ant pečiristo molio sluogsnį apie 20—25 cm, kurį vėliau sulipę į tą padarytą „dėžę“, 3 – 4 plūkia šlėgomis, muša molį nusmailintaisiais galais, nes storgaliai tik lygina. Muša tol, kol molis praskysta ir palieka tamprus. Vandens nededa, o praskysta molis savaime.

Plūkimo darbas nelengvas, greit pavargsta ir sušyla, tai muša pakaitomis. Įplūkus vieną, klodą, pila antrąjį – laitinį. Čia jau atmatuojama pečiaus vidu­ryje norimo pečiaus laito dydis, kurs kaimuose yra nemažas tarp 1,20 x 1,50 m, kad pareitų ir malkos ir sagonai (špyžiai — puodai). Ten vėl kloja sluoksnį iš­ilginių kūlio šiaudų apie 1 – 2 cm storio išilgai laito ir pila nestorą sluoksnį molio, kurį tik pusėtinai apiplūkia. Vėliau ant to molio deda eilėmis kumščio didumo akmenų bruką per visą laitą. Akmenis parenka maždaug vienodo dydžio ir kad nebūtų „skolingi“ (kalkakmeniai). Kai kas vietoj akmenų deda sluogsnelį su­daužytų alinių butelių, šukių arba rupaus žvyro. Tai daro dėl šilumos kad ge­riau įkaistų laitas, ir duonos apačia sukeptų. Vėliau pila apie 20 cm storio sluoksnį molio ir vėl jį mušą. Čia muša gana gerai, ypač laito vietą, kad molis gerai susimuštų.

Kai jau pakankamai sumuša, tai laitą sulygina, šlėgos drūtgaliais vėl gerai permuša ir ant galo labai gražiai sulygina kultuve. Sulyginus kultuve, pripila puodą vandens ir sulyg vandens puode stovėjimu žiūri jo lygį, tiesumą. Jei randa kurią pusę aukščiau arba žemiau, tai lygina. Sulygina taip, kad iš visų pusių būtų tiesu, tik pats pečiaus laitas kad gerinus kūrentųsi, gale palieka apie 1 – 1½ cm aukščiau priekio. Laitą įplūkus, apibarsto apie 1 cm sluoksniu pe­lenų, kad nesuskildinėtų.

Laitą stengiasi įplūkti iki pietų, nes jis įplūkus visada „laistomas“ dar plūkėjams tebesant ant laito, kad būtų patvaresnis. „Laistant“, po truputį nupila iš čerkutės ir ant laito. Aplaisčius laitą, eina pietų, kame vėl geria ant laito sveikatos. Taip įplūktas laitas, senieji sako, išlaiko net 10 – 15 metų ir nebijo nei ugnies nei pridegimų.

Po pietų ant laito sustato kiaulę ir uždėję iš visų pusių lentelėmis plūkia toliau. Lenteles padaro taip, kad jos dedamos iš lauko lonkų pusės ir remiasi vienu šonu į lankus, o pagal kitą plūkiama molis nuo laito iki kiaulės nugaros t. y, apie 50 cm aukščio priplūkiama trims klodais. Kiaulę pastačius, plūkia aplink visą kiaulę, nepaliekant kiaurymės, tik ties viduriu laito iš pečiaus kaktos pusės įdeda dėl „znoko“ klyničką rąstelį laibgaliu į vidų, kad būtų geriau iš­traukti. Kiaulės apiplūkimo sluogsnius sumuša ir gana smagiai.

Kiaulė

“Kiaulė” – rėmai pečiui plukti

Kada įplūkia veik iki pat kiaulės nugaros aukščio, iš gryčios aslos pusės nuo pagrindinės pečiaus atspiros į pečiaus vidų įtraukia apie 20 cm lentą, sudary­dami pečiaus užkertinį apie 20 cm pločio sulyg noro ir kiek išeina; tai pečnykas patogiau užlipti, o kartais ir atsigulti. Užplukus kiaulę visiškai, kada virš kiau­lės apiplūkia plaštakos storumo sluoksni, daro kiaulės pešimą. Jau gatavą, suplūktą sluogsnį šlėgos smaigaliu mu­šant į abi pusi, ties pat viduriu išmuša išilgai visą pečių iki pat viršutinės kiau­lės lentos griovelį apie 5 – 8 cm pločio klyniškas, kurį vėl užmeta moliu ir užplūkia. Ant galo vėl pila sluogsnį molio, kurį suplūkia drūtgaliais, sulygina, kultuve suglaisto ir apibarsto pelenais. Tai viršutinis sluogsnis, ant kurio senatvėje nevienas kepina nugarą.

Užbaigus pečių, daro pabaigtuves, per kurias šeimininkas ir šeimininkė tal­kininkus stengiasi taip pavaišinti kuo tik kas gali.

Kiaulės išėmimas. Taip suplūktą pečių palieka suspirtą per naktį, o ryta atleidžia spyrius nuima atspirkas iš visų pusių ir palieka džiūti. Kur šiek tiek nelabai lygu, molis kiek išsiveržęs, tai paėmę seną dalgę apipjausto, kultuve apdaužo ir apglaisto, kad būtų lygus, gražus. Pavakariais du vyrai, virvę užnėrę ant rastelio, iš priešakio jį ištraukia ir pradeda gręžti kaktos skylę. Gręžia pus­lankio pavidalo ir tokio dydžio, kad lįstų „didysis“, kokį tik turi, sagonas. Kaktos skylė esti daugiausiai apie ¾ aršino pločio ir 14 – 15 colių aukščio arba sulyg noro šeimininkės. Kaktos skylę išgręžia taip pat dalge, aštriu apdilusiu „padočku“ ir išlygina kokiu riestu apyaštriu geležgaliu – šinagaliu. Išgręžia iki kiaulės lentos. Pirmutinę priekinę kiaulės lentą, kuri veik visuomet esti įpjauta, kirviu įmuša į vidų ir per pasidariusią skylę ištraukia. Vėliau ima kitas, kurios, žemyn slinkdamos, savaime greit atsipalaiduoja. Išėmus prišakines lentas, rat­lankį irgi kirviu įverčia į vidų, kuris atpalaiduoja prie jo molio prispaustas len­tas. Lentas po vieną ištraukioja. Vėliau ištraukia iš skylių ratlankį ir galines lenteles, — ir kiaulė išimta. Kiaulę išėmus, vienas įlenda į pečių — į vidų, ge­ležgaliu išbrauko pro lentas prasiveržusį molį, iššluoja laitą ir taip palieka dar kokią porą dienų.

Pečiaus pakūrimas

Išėmus kiaulę ir išgrandžius gomurį, tuoj šeimininkė įneša kokių šniaulių arba daugiausiai šiaudų kūlelį pakiša pečiun ir lengvai pa­kuria. Anksčiau pirmą syk pečių pakurdavo seniausia tų namų moteris, bobutė, motina arba kas nors panašaus. Prieš pakuriant, darydavę taip: paima saujon balanų jas per pus per­laužia ir perlaužtuo­sius galus uždega. Įde­ginus balanas, pakiša jas po kūleliu, paržegnoja ir sukalba šią maldą: ,,Šv. Agota ugnies prietalka, sena vok šių ugnalį tuos namous ir išgelbak nuo visokių neščesčlų“.

Krosnis

Suplūkta krosnis

Kai pečius jau įsikūrina, tai seka dar viena būtina tradicija tai pirmasis valgis — blynai, kuriuos būtinai kepa ir duoda šeimynai. Iš blynų kepimo sprendžia, kokį bus pečiaus šiluma bei karštumas. Kuriama ir kūrenama lengvai keletą kartų, kol pečius išdžiūsta; išdžiūvęs, laikydavos net kartų kartoms. Aprašytas krosnių gamybos būdas – plūkimas buvo naudojamas įvairių krosnių tipams, tiek gyvenamuose namuose, tiek jaujose, maltuvėse ir t. t.

Krosnių tipai

Krosnis galima padalinti į keletą tipų. Jų darbas atliekamas vienodai, tik skiriasi kiek savo paskirtimi, forma bei šiaip kai kuriais patobulinimais. Kiek daugiau keičiasi gyvenamų namų krosnys vietos padėtimi bei savo išvaizda. Kitos gi, maltuvės, jaujos, yra veik vienodos savo paskirčiai.

Gyvenamojo namo krosnys

Prieš 100 m. atgal ir dar vėliau gyvenamo namo – grįčios krosnys buvo veik visos dūminės ir vienodos, tik vieta bei jos atitraukimas nuo sienos nėra vienodas. Vieta krosniai, kaip anksčiau minėta, yra kertėj, kitoje vietoje – labai retai, nebent pertvarkant gryčią. Iš dūminių krosnių galima buvo išskirti tris grupes: krosnis be prieždos, su priežda, ir krosnis su užupečių. Krosnis be prieždos užtinkama jau labai retai, tai visai paprasta krosnis, kuri plūkta visą laiką vienodai be jokios prieždos, atitraukimo. Prie jos priežda buvo padaroma atskira. Prie krosnies pečiristo priveriama atskiras vainikėlis daugiausiai storų apalkų aplink visą pečių t. y. iš priekio ir to šono iš viduaslio. Ant to vainikėlio dugno kloja vėl eilę apalkų arba rastelių, sudarant panašumo į dėžę aplink du pečiaus šonu aršino pločio ir daugiau. Vėliau tą dėžę pripildo ištisą molio, kurį vėliau suplūkia, sumuša tik iš paviršiaus, kad būtų lygu. Nuo pečiaus kaktos kampe pagal sieną padaro vidutinio gylio duobutę – židinę, kurioje sužerdavo iš pečiaus žarijas, ir jos ten išsilaiko visą parą. Prie tokių židinių kartais gaspadinės įstato puodus, kad prišustų, bet svarbiausia jos paskirtis, tai kad būtų galima po ranka turėti žarijų, iš kurių esant reikalui įpučia ugnį. Ant prieždos kitur gaspadinė susistato puodus, verda vakarienę ir t. t. Tas gi prieždos šonas, kuris eina pagal pečiaus šoną iš viduaslio, tarnauja išilginiems lovos lentų galams uždėti, o likusi nuo lovos pločio dalis tai „suolelio“ vietoj ant krosnies užlipti, kojoms apsiauti, kočėlams sudėti ir t. t. Tokios beprieždės krosnys buvo daromos jau senokai prieš kokius du šimtus metų ir seniau.

Krosnis su priežda

Tai jau dažnesnis krosnies tipas, kame įplūkia kartu su pečiumi ir tik iš pečiaus kaktos pusės t. y. iš prišakio. Čia įplūkia iki pečiaus laito aukščio viską sykiu, tik vėliau atspirkas nuo priekio atkala; toliau — panašiai kaip pečinykui apie 1 aršinį ir plūkia toliau. Nors ir kartu su pečiumi įplūktoj prieždoj, vistiek padaro židinę. Mūrijant prie tokio pečiaus koptūrą mūrija jau nuo prieždos.

Krosnys su užupečiu

Tai buvo daroma didesnėse grįčiose. Krosnį plūkiant, krosnies galą apie 1½ aršinio tolumo atitraukia nuo sienos. Tai daro dėl dviejų dalykų. Pirma — tai dėl gaisro, kad išskilęs pečiaus galas kartais neuždegtų sienos, o antra — dėl patogumo, nes ten sumesdavo visokius nereikalingus rakandus: kočėlus, piestas, darvas (balanykus), o retkarčiais ir senus baltinius. Užupečį daro taip: pečiristą padaro per visą ir užplūkia vieną klodą; vėliau, — plūkiant atspirkas, patraukia ir plūkia toliau, todėl ir susidaro užukabaris. Viršaus išlyginimui į pečių ir į sieną įleidžia „balkelas“, kurios laikosi truputį žemiau pečiaus viršo. Ant bolkelių suploja tašytų apalkų taip, kad lygintus! su pečiaus viršų. Tokiu būdu susidaro didesnė vieta ant pečiaus „geriau išsitiesti“ ir gaunama užukabaris – užupečius. Karo laikais toks užupėčis tarnaudavo kaipo slėptuvė grūdams nuo rekvizicijų, nes pečiaus šilima neduoda grūdams sudrėkti ir netaip pastebima, nes angą nuo galo lovos užmūrydavo plytomis, todėl išvaizda pečiaus neįtartina.

Pečiai su skylėmis-liuktais

Nors ir plūktiniuos pečiuos, bet liuktai buvo vistiek daromi. Tai jau paskesnių laikų kūryba, pradėjus mūrinius koptūrus. Lauktai daugiausiai buvo daromi iš šono pagal pečininką, daugiausia gale pečiaus. Čia pagal pat pečiaus gomurį ir galinę jo sieną plūkiant įdėdavo klynišką apvalią arba keturkampę kaladę, kurią pečiui apstingus, įmušdavo į pečiaus vidų. Įmušus kaladę į vidų, šone lieka skylė 10 x 10 cm diametro — tai ir liuktas. Čia jau būtinai reikėdavo primūryti pagal pečinyką atskirus liukto dūmams takus, kurie įvedami į koptūrą – kaminą.

Pečinykai

Ar šiokio ar tokio tipo pečius bebūtų, ar tai jis būtų jaujoj ar maltuvėj – kamaroj, be pečinyko neapseina dėl šių sumetimų: molio ekonomijos, šilimos taupymo ir patogumo užlipti, atsisėsti ir t. t. Ypač daug patogumo pečinykas sudaro prie gyvenamu namų krosnių. Čia mat jis netaip įkaista ir nėra per karštas, todėl atsigulus „nepridega šonas”, be to ant pečiaus atsisėdus, čia pasistoja kojomis, kas labai patogu moteriškoms žiemos metu. Mat, užlipus sušilti neretai užsinešama mezginys, o retkarčiais ir kalvertas, kurs pasistačius ant pečinyko o atsisėdus ant pečiaus ir sušyla ir verpia. Kur pečinykas išeina siauras, tai ten prie jo šone, pritaiso paplatinimą, pritaiko lentą, kurios vieną galą įleidžia į sieną, o kitą įmūrija į koptūrą, nesant gi koptūro, įveria į pečiaus stulpą. Veik kiekvieno pečinyko pagal koptūrą esti padarytas nedidelis pakilimas, kad būtų aukščiau galvos. Be kita ko žiemos metu ant pečinyko sudžiauna autskarus, vystiklus ir kita. Esant pečinykui mūriniam, jis esti šiltesnis, greičiau įkaista, tačiau pasak senųjų, jis nestiprus, greit nusiuržo, todėl čia būtinai deda eilę degtų plytų arba, jeigu jų nėra, užplūkia moliu, kietai jį sumušant.

Pečiadengtės

Kad iškūrento pečiaus šiluma neišeitų, o laikytųsi, pečiaus kaktos skylė visuomet esti uždengta, išskiriant tik tada, kai jį kūrina. Pečiaus kaktos uždengimui vartoja tam tikrus medinius dangčius – pečiadengtes. Veik kiek yra pečių, tiek ir pečiadenkčių; retai vienodų surast, nebent tik būtų to paties meistro. Bet daugiausiai — tai tašyti iš storo medžio dangčiai, gana stori 3 – 4 colių storio ir platumo bei ilgumo, tokie, kad uždengtų pečiaus skylę. Medį ima tokį, kuris minkštesnis, geriau nutašyti ir netaip dega, žilvytis, drebulė, levergis, liepa ir kt. Dengia visada viena puse ir kad ji nevirstų prikala bei pritaiso įvairius spyrius, kojeles ir kita. Pečiadengtės visuomet viena pusė nuo žarijų esti apskrudusi, todėl ilgesnį laiką ji netarnauja, sudega, pasidaro skylėta ir galop sudegina ją ir dirba naują.

Kad netaip greit pečiadengtė užsidegtų, karščiau pečių iškūrenus, pav., duoną kepant, alų darant, pečiadengtės vieną pusę aplaisto vandeniu. Taip pat pečiadengtę šlaksto vandeniu ir tada, kai ji pradeda rūkti — smilkti. Kad pečiadengtė neužsidegtų iš židinėn sušertų žarijų, nuo židinės anglių, ji esti atskirtai perdėta, daugiausiai, gražiu – pailgu akmeniu, kurs nuo žarijų esti apdegęs ir aptrupėjęs. Tą akmenį gaspadinės neretai dar vartoja pipirams sudaužyti, ir kai jis sudega, vištoms lesint.

Blėkinės pečiadengtės

Pradėtos vartoti beveik prieš pat karą, t. y. apie 1900 m., nes jos pasak senesniųjų gaspadinių „vienaip gerai, kitaip durnai“, neretai nusvilina pirštus.

Pečelius – papečelius

Kaip sunku yra rasti pečius be pečinyko, tai lygiai taip pat sunku ir be pečeliaus. Tik vien jaujų krosnyse pečelius nedaromas, kitur gi visur pečelius būtinas pečiaus priedas. Pečelius tai — ta tuščioji nuo žemės iki pečiristo apačios vieta, tuščiasis tarpas, į kurį įeiti pečiaus pamate paliekama skylė – langas. Skylę pečeliui palieka daugiausia iš viduaslio t. y. palovio pusės kartais pečiaus viduryje o kartais tai į vieną tai į kitą šoną, bet tankiausiai viduryje. Iš prieždos pusės pečeliun įlysti anga užtinkama labai retai, ten tik pečiristo nertiny esti išpjauti langiukai 10 x 10 cm arba plyšiai 5 – 20 cm dėl šviesos.

Pečelius kaimo būvyje savo paskirčia labai reikalingas. Jį iki karo buvo užvaldžiusios žiemos metu vištos, kurios ten tupėdavo dieną ir naktį, o vasarą veik visados primestas griozdų, senų skudurų, vyžų, naginių ir kt. Kad vištos iš pečeliaus bereikalingai neišeitų, jo angą uždaro durimis – varteliais, kurie buvo visokių varijantų, grotelės, lentos ir k. t. Vartelius įtaisydavo ant verpstės, o kad savaime neatsidarytų, užsukdavo sukavielu. Be vištų kartais pečeliuje laikydavo dar kralikus.

Be vištų ir kralikų pečelius buvo dar visokių baubų, vaiduoklių bei velniukų „gyvenama vieta“. Neretai pasakoja seneliai (dabar vargiai kas beatsimena), kad pečeliuje laikydavę žalčius ir rupūžes, kurie išlindę kartu su šeimos vaikais „valgydavo“ vakarienę.

Pečeliun per žiemą sukišdavo gaspadinės žiemavojimui visatkas (pasodnikus), kurias kuriam nors kampe įkasdavo ir palikdavo. Be medžiaginės bei prietarinės reikšmės, pečelius turėjo ir istorinės reikšmės, nes jame draudžiamuoju laiku slėpdavo knygas, raštus, o per karą — ir mėsą bei grūdus. Neretai pečelius priglausdavo ir persekiojamąjį rekrūtą, knygnešį bei kitą, nes į pečelių „načalsvai“ nepatogu būdavo lįsti, ten visados blusų, vištašūdžių ir visų kitų „gerybių“. Pagaliau, į pečelių pasislėpdavo nuo diržo ir vaikai.

Apie pečelių yra gana daug liaudies padavimų, pasakų ir k., nes pasak senelių tai tokia vieta, kurioje nėra to, ko nebūtų.

Krosnių paskirtis

Gyvenamų namo krosnis – pečius skirta „visam kam“. Ji šildo kambarius, jame verda valgius, kepa duoną, blynus, šutina bulves, daro alų ir t. t. Ankstyvesniais laikais be pečiaus neapseidavo nei dienos, tiek žiema, tiek vasąrą. Svarbiausia iš visų krosnies – pečiaus paskirtis, ta — valgio virimas, nes be jo niekur kitur nevirdavo. Jeigu tik vakarienę kartais virdavo ant prieždos, o šiaip viskas pečiuje. Dabartiniu laiku įsigalėjus moderniom virtuvėm – plytkom, krosnis, kaipo tokia, baigiama išstumti, tačiau mūsų tėvelių ir senelių gadynėje ji buvo viskas. Be virimo, kepimo, šilumos ir kitų reikalų joje džiovindavo malimui grūdus, o neretai atstodavo ji ir parnią – dezenfekciją. Krosnies viršus tarnavo vietoj lovos, ant jos sumesdavo džiovinimui šakalius, malkas „šakalynėn“ t. y. krosnies pasienin. Neretai užpildavo ir džiovindavo grūdus, salyklas ir kita. Žiemos laike ji gana daug patarnaudavo žmonėms „nugaralai pakaitint“, ypač prietemoms, kame ant pečiaus sulipa visa šeima, o taip pat neretai apsilankę ir svečiai.
Pagaliau krosnis senelių laikais buvo kūrybos vieta, kur gimė tūkstančiai pasakų, padavimų, mįslių ir k.t., kuri ir stebėjo daug jų vargo.

Krosnys kitur

Be gyvenamo namo – gryčios pečiai – krosnys dar yra jaujose ir maltuvėse, tačiau jų paskirtis bei pareigos nebuvo tokie svarbūs, kaip gyvenamo namo krosnių. Jaujų krosnys buvo šiek tiek nuo gyvenamo namo pečiaus skirtingos ir jas kūrendavo tik tada, kai reikėdavo džiovinti javai, linai ir kita. Maltuvių krosnys gana artimos gyvenamo namo krosnims, bet tankiausiai be prieždų ir koptūrų ir kūrenamos tik tada, kai žiemą būdavo labai šalta. Čia daugiausiai pasitenkindavo tik įnešimu žarijų arba keleto nuodėgulių, „dėl kvapo“, malant arba kad „viralai“ neužšaltų.

Krosnių tautosaka bei prietarai

Kaip krosnies paskirtis gana plati ir įvairi, kaip ji daug susijusi su žmogaus gyvenimu, taip ji labai įaugusi ir į mūsų tautosaką. Čia pateiksiu keletą pavyzdžių iš mūsų liaudies kūrybos bei fantazijos apie krosnis:

  1. Įplūkus naują krosnį ir ją džiovinant, žiūri, kaip ji degdama aiža: jeigu aiža skirstosi, tai kas nors iš tų namų skirsis, mirs arba išvažiuos.
  2. Jeigu krosnį pirmą kartą pakūrus, malkos cypia degdamos, tai vaitoja iš tos vietos kilę numirėlių dūšios, reikia duoti ant mišių.
  3. Kada krosnyje puodai ilgai neužverda, tai sakoma, kad į ją naktį įlervojo „šaltoji varlė“.
  4. Numirusio namų šeimos nario dūšia dar tris dienas tuose namuose tupi ant krosnies „šakalių mieste“ (šakalynėj pasieny) ir žiūri, ką veikia jo namiegas.
  5. Kas ant krosnies švilpia, tas velnią į tuos namus kviečia.
  6. Jaujų krosnyse velniai vaikus veda; užtat, pirmą kart ją pakūrus, reikia paržegnoti, kad velnias neįmeitų.
  7. Čičirikas-pipirikas liepiniu tiltu lėkė molinėn gulti. (Mislė: žirnius pečiun beria; liepinis tiltas — pečiaus priežda, molinė — pats pečius).
  8. Juodas, kaip pečiaus kakta.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply