Kaminų įrengimas senovėje

Kaminų įrengimas senovėje

Šį straipsnį paėmiau iš 1941 metų žurnalo  “Gimtasis kraštas”, 28 – 29 numerio. Jo autorius St. Daunys. Tai visiškai autentiškas straipsnis, todėl nemažai žodžių jame nevisai aiškūs, juos išskyriau tamsesniu šriftu.

Kaminai, kuriuose įtaisydavo pasak senovės žmonių jovalines kuknes buvo mūrijami vidury budinko. Senovėje mėgo žmonės trobas statyti ant dviejų galų: gryčia ir antras galas seklyčia. Tarp gryčios buvo paliekamas 2—4 metrų platumo tarpas — prieangis. Toks didelis prieangis buvo ne taip reikalingas ir paprastai įmūrydavo jo viduryje kaminą.

Pradėdavo jį iš apačios mūryti su akmenais ir moliu, o aukščiau nutęsdavo su olomis, smulkiais akmenimis ir moliu. Per stogą iškišdavo (išvesdavo) uolinį kamino viršūnę ir apdrėbdavo su kalkių vapna, kad neištižintų lietus. Prieš 60 metų jau daug kur kaminai buvo mūrijami iš mestinių (nedegtų, žalių) plytų ir drėbdavo su kalkių vapna. Per stogą kai kas išvesdavo ir degtų plytų. Šitoks pastatas kaminu pašauktas dėl to, kad jis iš pat apačios numūrytas kamino formoje, neturi nei lubų, nei aukšto. Tokie kaminai būna įvairaus dydžio ir ploto. Kaminų aukštumas priklauso nuo namo aukštumo, o plotas nuo prieangio platumo. Kartais būna prieangis apie 6 metrus platumo, tad ir kaminas mūrijamas per visą karidorių būna tokio platumo. Jei prieangis būna platus, tai kartais kamino ilgis palieka skersai jo, o plotis išilgai, bet tankiausiai būna ka­minai kvadrato formos apie 4 kv. m ploto. Ligi lubų (trobos) kamino sienos mū­rijamos statmenai, o toliau nušmaikščiai ligi čiukuro.

Kaminas būna visada be langų: langai nereikalingi, nes šviesa per kamino viršų įeiną. Kuriems kaminams dedamos užlos, tai padaromas langelis apie 30 X 15 cm. Durys į kaminą dažniausiai būna vienos apie 1,80 m aukščio ir 1 m pločio iš vienos ar kitos pusės prieangio. Kai kur būna ir dvejos durys, ypač kur yra iš abiejų pusių prieangiai. Durys būna uždaromos. Į mūrą, kur manoma dėti durys, įstatomas stenderis. Stenderis primūrijamas vapna prie kito mūro, kad laikytųsi. Stenderio įstatymas būna paprastas (žr. lentelė pav. 5): du apie 1,80 cm ilgumo rąstai nutašomi dviem pusėm kantuotai ir pastatomi, vienas vienoj pusėj, kitas kitoj pusėj, paliekant tarpą tokio platumo, kokio norima įtaisyti duris. Ant tų dviejų Statkų padedamas skersinis. Skersinio šone, prie abiejų galų įkertama dviejose vietose ir iš galų nuskeliama. Vidurys palieka nenutašytas to­kio platumo, kokios bus durys. Padėjus ant Statkų taip paruoštą medį, Statkų galai užsikerta už skersio užpiautų kantų ir nesileidžia iškrypti. Prie žemės, tarp Statkų įspraudžiamas slenksnis. Stendery dar įpiaunami kantuose stačiakampiai durų guoliai. Guoliai kertami su kirviu. Durys padaromos iš colinių lentų. Zovieskai būna mediniai. Viename durų pakraštyje prikalama apie 24 cm storumo kar­telė tokio ilgumo, kad būtų dar šiek tiek abiejuose galuose ilgesnė už duris. Vir­šuje paprastai paliekamas apie 15—30 cm ilgumo, o apačioje 10—15 cm galas. Apatinis galas nusmailinamas kiek ir pastatomas ant prikalto prie sienos klucio duobutėje, iškirstoje su kirviu; viršutinis pritaisomas viršutinėje stenderio dalyje prie kerčios. Paimamas medis, apie kokį 30—50 cm ilgumo, jo viduryje iškertamas karpas tokio dydžio, kad įtūptų kartelės galas ir lengvai galėtų sukinėtis. Įdėjus kartelės galą į karpą, medelis prie sienos prigręžiamas ir užkalamas medi­nėmis vinimis. Taip įtaisytos durys gali lengvai darinėtis, kaip ir su geležiniais zovieskais (zoviesais). Vietoj klemkos įdeda iš vienos pusės medinį skląstelį, o iš kitos pusės kobinėlį. Kai kur nei kobinėlio iš vidaus pusės nededa, o įtaiso sukamą skląstį. Įtaiso paprastai: išgręžia per statką skylę, 2 cm platumo ir perkiša pa­galėlį su viename gale palikta storesne rankenėle. Kai perkiša, ant antrojo galo užtaiso skersai kitą 15—20 cm ilgio nestorą klucelį, kurs rankenėlei pasukus už­sklendžia duris. Tokios durys įrengiamos ir kitiems pastatams; jaujai, pirčiai, kamarai ir kit. Jei durys į kaminą eina iš grįčios, tai įtaisomos su geležiniais zo­vieskais ir klempka.

Katilų kamine pakabinimo pavyzdžiai

Vaškarai: 1. Vartojamas prieš 90—100 m.; 2. Pradėtas gaminti prieš 70 m.; 3. Seniausias ir paprasčiausias vaškaras; 4. Katilas ant židinio be vąškaro; 5. Durų staktos.

Kamino asla būna išplūkta (išmušta) moliu. Sienoje nuošaliau nuo židinio (ugniavietės) įtaisomas pečiurkis (pečiurka). Pečiurkyje padedamas užkulninkas; jei valgyti verda pasideda bliūdus, samčius, krūzus ir kit. indus. Paprastai pečiurky laikomi degtukai padėti. Pečiurkis nuo ugnies užšįla, ypač kada kaminas nedidelis, ir jame (pečiurky) atsiranda tarakonų (prūsokų, bambaderių). Prie užkulninko arba, kada miltus pečiurky padeda, apsigyvena peliukė.

Svarbiausias kamino įrengimas tai vąškaro ir ugniavietės paruošimas. Senovėje daugiausia vaškarai buvo įrengti paprastai. Ant dviejų skersių, kurie būna įmūryti abiejais galais į mūrus, padedama riklikė, (paprastas pagalys),
ant jos kabinamas lenciūgas, o ant lenciūgo katilas (Lent. 3 pieš.). Kai kur tai­soma praktiškiau: ant riklikės užkabinamas dvišakas pagalys, o prie tų abiejų šakų pritaisomas vienas pagalys skersai (Lent. 1 pieš.). Tas pagalėlis būna su kantuota skyle, per kurią perkišamas kitas, kiek plonesnis pagalys, ant kurie apatinio galo pritaisytas kobinys, ant to kobinio kabinamas katilas. Pagalys, ant kurio galo kabinamas katilas, antrą galą turi skylėtą. Su tomis skylutėmis galima katilas ir pakelti ir nuleisti, užkišant su vinimi ar pagalėliu.

Vėliau išrastas dar moderniškesnis vaškaras (Lent. 2 pieš.). Šis vaškaras yra tuo patogus, kad katilas nuo židinio galima nusukti. Daromas štai kaip: pa­imamas apvalus striukas ir abu galai nuploninami. Iškalama prie vieno galo keturkampė padidoka skylė ir į ją (skylę) įkišamas kitas, apie 1,60 cm ilgumo, su keturkampe skyle, kiek mažesnė negu pirmojo striuko. Dėl stamantrumo dar padaroma šitaip: į vieną ir į antrą striuką įkertami prieš priešais karpai, ir į tuos karpus įremiamas reikalingo ilgumo spyris. Spyris, dėl tvirtumo, prigręžiamas prie striukų. Po to toks padarinys pastatomas, storojo striuko vienas galas ant akmens, o antras, kuriame įtvirtintas kitas skersinis rąstas, pritaisomas prie ka­mino skersio tokiu būdu, kaip ir durų viršutinis zovieskas. Dabar padaromas apie 1 metro ilgio medis, kurio viename gale kobinys, o antrame padarytos skylutės apie 1 cm pl. Toks pagalys perkišamas per skersinio rąsto skylę, kobiniu žemyn, ir į bet kurią skylutę užkišamas kaištelis, geležinis arba medinis. Kad norima su­kabinti du katilus, tai greta kiek toliau pritaisomas kitas toks arba paprastai už­riša lenciūgą, prie antro galo pritaiso kobinėlį, ant kurio kabina katilą. Šis vaš­karas buvo dirbamas jau prieš 70 metų (Papilės val., Šiaulių ap.). Kabinant ka­tilą ant vaškaro, tai židinio, paprastai būna, kad ir netaiso, kūrena tiesiog ant že­mės, o jeigu kurs pasiukvatija, tai apdeda aplink akmenimis, paliekant vieną šo­ną, ir apdrebia molio vapna. Daug kur katilo nekabina ant vaškaro, o išmūrija iš akmenų židinį, apdrebia moliu ir uždeda katilą. Šis būdas blogesnis tuo, kad negali pakišti didesnio kelmo, bei striuko. Toks kūrenimo būdas vartojamas dau­giausia tada, kada verdama valgį. Kad visoks katilas tiktų, įmūrija špyžius, tuo­met visai panašu į grįčios kuknę.

Kaip anksčiau minėjau, kai kuriems kaminams įtaisomi užlai. Užlai su­daryti iš lentų, balanų, kurie padėti ant tų pačių skersių, į kuriuos įtaisytas vaš­karas. Ant užlų dedami laikinai nereikalingi kamino bei kuknės kramai: kačiargos, samčiai, šluotos ir kit. Kai kur užlas padaro dvejas, vienas aukščiau, kitas žemiau po pirmųjų, tada ant užlų dedami rūkyti kumpiai, paltys, kilbasai ir kit. mėsiški produktai. Dvejos užlos pritaikomos tam, kad ant vienų padėjus padėlį, kitos užlaikytų krentančią drėgmę per kamino viršų. Užlos būna apie 2,20 m aukštumo nuo kamino aslos. Virš užlų, kada jos yra vienos, visviena kabinami kumpiai, paltys ir kiti maisto produktai rūkymui. Yra įmūryti du skersiai, ant tų skersių padeda keletą pagalių ir ant jų, su pakuliniais bei vytelių raiščiais, priraišioja ką nori išrūkyti. Kai kuriame kaime būna mažiau įrengtų kaminų, tai į kaminus rūkyti suneša ir svetimos moterys savo lašinius.

Auksučių, Kušleikių kaimų apylinkėse (Papilės val., Šiaulių) ir dabar dar esama nemaža tokių kaminų, bet daug kur jau pakeistas jų įrengimas.

Šiam aprašyme daugiau liesta Auksučių, Kušleikių, Kerbediškių ir gretimų kaimų kaminų įrengimai. Daugiausia žinių gauta iš Ducijos Cerapienės 80 metų amžiaus (Auksučių, Papilės vi.), Lukoševičienės 45 metų amžiaus (Kerbediškių km., Papilės vi.).

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply